Dovilė Snarskaitė

Noras

Seniai, kai dar žmonės gyvendavo kartu su fėjomis ir kitais stebuklingais padarėliais, gyveno paprasta šeima kaimelyje, netoli miško. Šeimoje augo du vaikai – mergaitė Nana ir berniukas Nėnė. Abu atrodė kaip dvyniai, puikiai sutarė, beveik visada žaisdavo drauge.

Kartą mamytė sunkiai susirgo ir negalėjo pakilti iš lovos. Vaikai labai liūdėjo, norėjo, kad mama greičiau pasveiktų.
Vaikščiodami mišku, vaikai sutiko fėją, kuri buvo įstrigusi medžio drevėje. Nėnė ją išgelbėjo ir už tai vaikai galėjo sugalvoti norą, kuris bus išpildytas.

Taigi net nepagalvojęs berniukas sušuko:
- Noriu išmokti skraidyti!
- O kodėl tu nori išmokti skraidyti? - paklausė fėja.
- Tada galėčiau nuskristi pas Dievą ir su Juo pasišnekėti apie viską...

Fėja pamąstė, o mergaitei buvo skaudu, kad jos brolis visiškai nepagalvojo apie jų mamytę!
- Gerai, tebūnie. Bet tai užtruks septynias dienas. Nuo dabar daryk viską atvirkščiai. Po septynių dienų aš pas tave atskrisiu ir galėsim skristi kartu. - taip tarusi fėja nuskrido, o berniukas laimingas, pamiršęs sesutę, parbėgo namo. Berniukas pradėjo viską daryti atvirkščiai: miegojo dieną, naktimis valgydavo, žaisdavo. Nana su Nėne nesišnekėjo, kol galiausiai paskutinę naktį pasidžiaugti atėjo Nėnė ir tarė:
- Sese! Aš rytoj jau skraidysiu! Nuskrisiu pas Dievą ir jo paprašysiu, kad išgydytų mamytę!

Nėnė krūptelėjo. Ji suprato, kad klydo. Jos brolis buvo pagalvojęs apie mamą, tačiau pasirinko daug prastesnį būdą...
- O tu, Nėne, ar žinai kur Dievo ieškoti?
- Apie tai dar... nepagalvojau... - susigėdo brolis.
- Viską, ką tu darei, yra beprasmiška, - nusišypsojo sesuo.- Nereikia turėti sparnų, ar mokėti skraidyti vien dėl to, kad Jį aplankytum. Tiesiog atsiklaupk, susikaupk ir švelniai, iš širdies pašauk Jį ir paprašyk to, ko tu labai trokšti... Abu paprašykim ir tikėkim, kad mamytė pasveiks ir kad Dievas mus tikrai išgirdo. O fėja, kuri viską girdėjo, tik nusišypsojo ir nuskrido atgal į savo namus...

Jei mokėčiau skraidyti

Jei mokėčiau skraidyti,
Į dangų pakilti,
Visus aplankyti,
Pasaulį pamatyti.

Jei tik galėčiau,
Širdim paliesčiau,
Sielą išskleisčiau,
Viską apgaubčiau.

Nuskrisčiau ten, kur niekas nebuvo,
Ten, kur viską širdis mato.
Kažkur toli, bet ir taip arti,
Ten, kur Dievas tyli.

Įžiebčiau ugnelę,
Išskleisčiau sparnus,
Iš skausmo išvesčiau į laimę...

Dovile1

Dovile2