Žurnale „Vakaro žvaigždelė“  (2015 m. žiema, Nr. 29) paskelbėme konkursą „Paukštelių eglutė“.
Mieli bičiuliai, kviečiame pasirūpinti paukšteliais šaltą ir snieguotą žiemą.
 

 
Dėkojame Alytaus r. Alovės pagrindinės mokyklos priešmokyklinukams  ir mokytojai, kuri parašė tokį laiškelį.
"Laiškelį rašo JŪSŲ DRAUGAI. Džiaugiamės galėdami dalyvauti šiame kilniame konkurse. Penktadieniais mūsų grupėje būna "Linksmieji penktadieniai",bet mes nusiteikėme labai rimtai ir kibome  padėti savo mažiesiems draugams. Tai buvo ir "Gerasis darbelis".
       Į konkursą įtraukėme ir tėvelius, kurie pagamino tvirtą  lesyklėlę. Na, o mes, kadangi esame mokykloje patys mažiausi ,deja, bet  neradome prie mokyklos mažos eglutės....Tad nusprendėme savo skanėstus pakabinti gerai pertraukėlių metu matomoje vietoje. O tai mums pasiteisino....Nes bet kuriuo metu mes galime stebėti ir žymėti, kada  paukšteliai atskrenda, kada jie pusryčiauja ar pietauja, o kada tik į pasitarimą atskrenda."
Mūsų darbelis čia:

Taip pat dėkojame Panevėžio „Vilties“ progimnazijos 4b klasės mokytojai Astai Sakalienei už tai, kad su savo mokiniais rūpinasi paukšteliais. Štai jų darbeliai:
 
Adomas Gatulis  Deivydas Pilipavicius  Germante Rimaite 
 Karina Morta Lapenaite  Mantas Faustas Vidugiris1  Simona Petrauskaite
 Rusne Ulianskaite  Sarlote  Tauras Petrauskas1
 Urte Gikniute    

Paukščių puota

Atėjo šalta žiema. Kiemuose ir laukuose prisnigo daug sniego. Aš su tėčiu sukaliau lesyklėlę paukšteliams.
Valgyklėlę pastatėme vidury kiemo. Po gero pusvalandžio rikiavosi eilės zylių ir žvirblių. Kiekvienas atskrido su savo vaišėmis. Zylutės visus vaišino skaniais lašinukais. O žvirbliukai atsinešė riešutų bei saulėgrąžų sėklų. Paukšteliai šoko, dainavo – linksminosi kas kaip moka!
Staiga netoli lesyklėlės pamačiau savo kaimynų katiną Sniegių. Jis tyliai sėlino prie paukštelių. Katinėlis išbaidė paukštelius ir suėdė jų lašinukus. Taip ir baigėsi paukščių puota.
Urtė Gikniūtė
 
Vieną šaltą žiemos rytą pakabinau už lango lesyklėlę ir papuošiau pušies šakomis. Įbėriau trupinėlių ir ėmiau kantriai laukti.
Po valandos atskrido pirma zylutė, palesė trupinių ir nuskrido. Po dar dviejų valandų atskrido trys zylutės. Palesė ir vėl išskrido. Ir taip kas dešimt minučių atskrisdavo ir išskrisdavo po keletą paukštelių. Lesyklėlė labai greitai tuštėjo. Išėjau į lauką paberti daugiau trupinių ir kruopelių. Ir tik man sugrįžus ant lesyklėlės nutūpė spalvinga sniegena. Dar nebuvau jos iš taip arti matęs.
Smagu paukšteliams mano lesyklėlėje, nes jie gali numalšinti alkį ir jaučiasi saugūs. Dar ilgai tą dieną stebėjau puotaujančius sparnuočius.
Tauras Petrauskas
 
Aš gyvenu netoli Žagienės upelio. Prie tilto upelis retai kada užšąla. Ten gyvena daug gražių antyčių, balandėlių ir kitokių mažų paukštelių.
Į medį įkėliau lesyklėlę. Aš kasdien paberiu saulėgrąžų ir grūdų mažiems paukšteliams. Grįždamas iš mokyklos parduotuvėje nuperku bandelę. Pamaitinu antytes ir balandžius. Smagu žiūrėti, kaip paukščiai lesa. Jie susipyksta ir vieni iš kitų bando atimti bandelę. Aš juos linksmai stebiu. Šaunu matyti tikrą puotą. Pavalgiusios antytės sušoka į vandenį ir plauko jame. Joms ir žiemą nešalta.
Pamaitinęs paukštelius bėgu į namus pavalgyti ir ruošti pamokų.
Mantas Faustas Vidugiris
 
Išaušo saulėtas ir šaltas žiemos rytas. Visur, kur pažvelgsi, tvyrojo baltas ir purus sniegas. Buvo šeštadienis, todėl kiemuose nevaikščiojo žmonės, nesimatė vaikų, nes jie dar gulėjo savo šiltose ir minkštose lovose.
Aš prabudau nuo keisto garso, tarsi kas į langą belstų ar kaltų. Atsisėdęs lovoje apsidairiau, paskui pravėriau užuolaidą ir pamačiau pačiam palangės kampe porą zylučių. Jos kraipė savo mažas galvytes ieškodamos maisto.
Prisiminiau duotą pažadą savo mokytojai, kad žiemą reikia rūpintis paukšteliais. Greitai nuskubėjau į virtuvę, iš šaldytuvo pagriebiau batono, duonos riekeles. Pažadinęs tėvus puoliau rengtis. Pribėriau pilną lesyklėlę duonos trupinių ir kantriai laukiau sparnuotųjų draugų. Labai ilgai nereikėjo laukti, suskrido zyliukai ir žvirbliukai. Griebia gabalėlį ir skrenda į šalia augančią eglę, sulesę skrenda atgal prie langų. Gražu žiūrėti, kaip čirškauja ir pusryčiauja. Iš džiaugsmo grįžęs ir pats suvalgiau didžiausią lėkštę košės.
Paukšteliai laimingi, manau, jiems čia buvo pati geriausia šeštadienio puota.
Simonas Černiauskas
 
Vieną kartą mano lesyklėlėje, kurią aš padariau iš butelio, apsigyveno zylės. Jos iš paberto maistelio kažką nusilipdė. Aš iš pirmo karto nieko nepamačiau ir nesupratau, ką jos ten pasidarė. Kuo skubiau nulipau į pirmą aukštą. Apsivilkusi kombinezoną, užsirišusi šaliką ir užsimaukšlinusi kepurę ant galvos, kaip vėjas išlėkiau į kiemą pasižiūrėti, ką jos ten daro. Pasirodo, puotą kelia! Bijodama jas nubaidyti, ėjau kuo lėčiau link jų. Ištiesiau ranką, kurioje gulėjo maistelis ir negarsiai sušvilpiau. Mažosios zylutės atsisuko, atskrido ant mano rankos ir lesė maistelį. Man buvo taip miela į jas žiūrėti, tačiau nuo šalčio nusipurčiau ir nusičiaudėjau. Viskas vyko taip greit, kad net nespėjau sureaguoti. Paukšteliai spėriai nuskrido į lesyklėlę ir daugiau nebetūpė ant mano rankos. Aš pabėriau likusius grūdelius į lesyklėlę ir parėjusi namo joms nebetrukdžiau. Pro langą mačiau jas šokančias ir gardžiai lesančias. Zylutės iškėlė tikrą paukščių puotą.
Melita Vanagaitė
Vidury kiemo stovėjo medelis.
Ant jo kybojo lesykla.
Didelė ir talpi lesykla.
O joje tikra puota.
Sniegena ryžius kramsnoja,
Zylė uogomis puikuojas.
Balandėlis, tas gražusis
Lesa sėklas: niam, niam, niam.
Žvirblis visko paragauja,
Varna stovi nuošaly.
- Varna, Varna ko liūdi? –
Varna verkia, aimanuoja,
Paukščiai prilekia prie jos.
Jie ir klausia dar kartelį:
- Ko liūdi, varna, varnele?
- O liūdžiu todėl, paukšteliai,
Nieks prie stalo nepakviečia.
Aš čia stoviu sau, verkiu.
Niekam, niekam nerūpiu, –
Guodžias varna ta liūdnoji
Ir pažvelgia ji į tolį.
- Neliūdėk, eik su mumis!
Mes nuvesime tave ten,
Kur vyks tikra puota! –
Kviečia paukščiai ir žygiuoja,
O Varnytė pagalvoja:
„Kokie paukščiai tie malonūs.
Juk tiek blogo padariau...
Gal čia pinklės, gal klasta?“
Bet jai jau nebesvarbu.
Ji puotauja taip skaniai.
Kas gali būt geriau, vaikai?
Rusnė Ulianskaitė
 
Kai lauke šalta ir paukšteliams sunku susirasti maisto, reikia jiems padėti. Kiekvieną žiemą prie mūsų namų ant obels šakos kaba lesyklėlė. Aš duonos trupiniais stengiuosi pripildyti lesyklėlę kuo dažniau.
Mano lesyklėlę aplanko daug paukštelių. O šią žiemą ypatingai daug alkanų paukštelių atskrenda. Man labai patinka stebėti pro langą lesyklėlės gyvenimą. Jau net atskiriu nuolatinius svečius. Tai ir zylutės, ir sniegenos, ir žvirbliai. Kai sužinojau, kad pats didžiausias paukščiams skanėstas yra saulėgrąžos, iš karto atnešiau jiems šio skanumyno. O tada ir prasidėjo paukščių puota! Suskrido paukštytės ir paukšteliai! Vieni lesyklėlėje, kiti laukia savo eilės. Aš stebėjau paukščių puotą ir galvojau, kada man bėgti papildyti lesyklėlę. Nuo tos dienos, kai įvyko įsimintina paukščių puota, aš paukštelius visada maitinu tik didžiausiu jų skanėstu – saulėgrąžomis.
Aš tikiu, kad paukšteliai man atsidėkos smagiu čiulbėjimu pavasarį!
Germantė Rimaitė
 
Mano kieme paukščiukų lesyklėlėje žiemą visada būna paberta trupinių.
Kartais atskrenda daug paukščių, tad jie vienas po kito įskrenda į lesyklą tuščiomis, o išskrenda su trupinėliu snape. Kartais paukščiai išsirikiavę tupi ant medinės mūsų tvoros. Aš su broliais juos dažnai stebime. Visi paukščiukai skirtingai ir išraiškingai čiulba, tarsi kalbėtų. Keli paukšteliai pakyla ir poromis pradeda šokti ore. Kiekvienas šoka skirtingai: vienas sukasi, kitas plasnodamas sparnais juda į visas puses. Man rodos, kad tuomet vyksta paukščių puota. Vieno, iš prie lesyklėlės susirinkusių paukštelių, niekada nemačiau šokančio. Jis greičiausiai yra vyriausias iš visų.
Kartą vienas stambus paukštis buvo atskridęs ir pridarė mažiesiems paukštukams rūpesčių, nes gaudė vieną mažylį, o begaudydamas nutraukė visus šokius ir puotą. Paukščiukai, supratę kas atsitiko, jį išvarė. Daugiau jis čia nesirodė, nes išsigando didelio paukštelių būrio.
Mažieji paukščiai dar ir dabar skraido aplink pakabintą lesyklėlę, kelia puotas. Tačiau jiems nevalia trukdyti, nes paukštukai stoja visi už vieną ir vienas už visus.
Gabija Aukštakalnytė
 
Vieną gražią ir šaltą žiemos dieną nuėjau pas tėtį į dirbtuves.
- Ką tu čia darai? – kamantinėju tėtį.
- Paukščių puotai stalą statau, – vos girdimai tarė tėtis.
- Aaaaa! – nusistebėjau.
- B! – atrėžė tėtis.
- C! – užbaigiau.
- Gerai atsikirtai! – nustebo tėtis.
- O kas tas paukščių puotos stalas? – kamantinėjau toliau.
- Tai lesykla! Didelė lesykla! Į ją telpa labai daug paukščių! – pasakojo tėtis.
- Gali parodyti? – paprašiau.
- Pamatysi, kai puotaus! – atkirto tėtis.
Tėtis vis žiūrėjo ir žiūrėjo pro langą, tačiau taip nieko ir nepamatė... Nė vienas paukštelis nepasirodė! Tikriausiai kažkur kitur nuskrido puotauti. Ne veltui skaoma, kad negirk dienos be vakaro.
Pijus Bunkis
 
Kartą savo kieme pamačiau pilną lesyklėlę paukščių. Išėjęs į kiemą girdėjau, kaip jie kalbėjo žmonių kalba. Sniegena sucypsėjo:
Kaip skaniai žmonės iškepė duoną.
Taip taip, – pridūrė šarka.
O lašinukai neapsakomo skonio, – džiaugėsi žvirblis.
Grįžęs namo, nuėjau prie lango ir pamačiau, kad lesyklėlėje visiškai neliko maisto. Matyt paukštukai buvo labai išalkę. Tuomet nusprendžiau paruošti jiems dar maisto. Taip ir padariau. Manau, mano kiemo bičiuliai bus patenkinti.
Karolis Giknius
 
Rytas. Ankstyvas paukštelis krapšto dantukus, o vėlyvas – akeles. Nuskambėjo žadintuvas, lyg genys į medį kaltų. Išsiruošiau į mokyklą, o kai grįšiu, su tėčiu darysim lesyklėlę.
Priėjęs prie mokyklos išgirdau triukšmą. Sustojau pažiūrėti ir aiktelėjau iš susižavėjimo:
-      Kaip gražu ir miela!
Medyje kabėjo lesyklėlė, o joje puotavo zylutės kaip saulutė geltonos, čirškėjo žvirbliai. Staiga visi sužiuro į medžio šaką, kurioje tupėjo raudonpilvė, gražuolė sniegena. Prisijungė ir ji.
-      Kaip smagu žiūrėti į puotaujančius paukštelius! – sušukau.
Ir mano maža širdelė džiaugėsi.
Nubėgau į mokyklą. Po pamokų skubėjau namo pats daryti lesyklėlę. Kuo daugiau bus laimingų, tuo visiems bus geriau.
Deivydas Pilipavičius
 
Kai pakabinau lesyklėlę ant medžio, visą laiką jį stebėjau, ieškojau, ar neatskrenda jokių paukščių. Vakar buvo labai keistas atistikimas. Trumpam nubėgau į kitą kambarį, o grįžęs po penkių minučių pastebėju, kad visas maistas dingo. Priėjau arčiau prie lesyklėlės, kad įsitikinčiau. Ir buvau teisus!
Kitą rytą atsikėliau ir buvau tikras, kad šiandien atskris į lesyklėlę paukštis, nes viena zylutė atskrido į mano namus pro pravirą orlaidę. Pastebėjau raštelį, bet į jį nekreipiau dėmesio. Netrukus pamačiau, kad į mano lesyklėlę atskrido paukštis. Labai apsidžiaugiau, kad bent vienas paukštis atskrido ir pasiėmiau fotoaparatą. Po penkių sekundžių atskrido visas pulkas paukštelių: zylių, kovų, kėkštų ir daugybę kitų paukščių rūšių. Jie visi grūdosi prie batono trupinėlių, mėtė juos į viršų ir lesė. Jie atrodė labai sušalę ir alkani. Negalėjau tuo patikėti.
Aš išbėgau į lauką. Vos padėjau pėdą ant sniego, visi paukščiai skrido link manęs. Aš daviau jiems lesalo ir nufotografavau. Grįžęs į namus, paėmiau tą raštelį, kurį buvau anksčiau matęs. Jame buvo parašyta „Cyp, labai ačiū!“ Prie jo buvo padėta ir plunksna!
Aistis Gvazdauskas
 
Sveiki, aš esu Greta – Jaunųjų miško bičiulių narė. Papasakosiu apie savo pagamintą lesykėlę, kas joje vyksta, kokie paukščiai atskrenda ir dar keletą dalykų.
Lesykėlę pagaminau iš putų polistirolio ir kibirėlio ir išdekoravau. Vieną kartą į mano lesyklėlę atskrido dvi sniegenos. Jos buvo labai gražios ir mažutės kaip bulvytės. Raudonpilvės lesė, kol liko vienas vienintelis trupinėlis. Jis atrodė taip gardžiai ir skaniai, kad net liežuvį nusikąsti galėjai. Na, bet sniegenos buvo dvi, o trupinėlis tik vienas. Ką daryti? Pirmoji sniegena pirma norėjo jį pagriebti, tačiau kita paukštytė jai to padaryti neleido ir jos pradėjo peštis. Pirmoji sniegena labai pavargo peštis ir leido paskutinį trupinėlį pasiimti draugei. Juk reikia kažkada nusileisti draugams.
Dabar jos pas mane atskrenda kiekvieną dieną. Man jos labai patinka. Ir aš dabar turiu dviem draugėm daugiau. Juk kuo daugiau draugų turėsi, tuo linksmesnis būsi.
Greta Radzevičiūtė
 
Vieną gražų sekmadienio rytą vaikščiojau miške. Išgirdau keistus garsus. Pakėliau galvą į viršų ir pamačiau didelį paukščių būrį. Jie skraidė į visas puses ir apie kažką garsiai čiulbėjo.
Pasirodo, jie vienas kitą kvietė į puotą. Puotai buvo pasirinkta vieta gražioje miško aikštelėje. Jos viduryje stovėjo įregta didelė lesykla. Joje rinkosi visi miške žiemojantys paukščiai: zylės, varnos, sniegenos, šarkos. Kiekvienas paukštelis atsinešė įvairių gardumynų. Zylės snapeliuose atsinešė po riešutėlį. Sniegenos stalą papuošė šaltalankių uogelėmis. Šarkų snapuose raudonavo putino uogos. Jos buvo ryškiai raudonos spalvos ir labai gardžios. Varnos ant lesyklėlės staliuko pabėrė sudžiovintų kirmėlyčių. Visą vasarą varnos jas rinko ir džiovino žiemos puotai. Puota prasidėjo.
Miške dar ilgai girdėjosi paukščių klegesys. Sparnuočiai džiaugėsi vaišėmis ir vienas kito draugyste. Manau, kad kitais metais ir vėl išgirsiu paukščių balsus. Jie vėl vienas kitą kvies į puotą.
Karina Morta Lapėnaitė
 
Žiemą paukšteliams labai šalta, liūdna ir neramu. Kai kurie giesmininkai išskrenda į šiltuosius kraštus, bet tie, kurie lieka, ieško maisto ir šąla. Todėl tik gerųjų žmonių dėka paukšteliai sėkmingai sulaukia pavasario.
Vieną šaltą žiemos dieną aš sugalvojau padaryti lesyklėlę paukšteliams. Taip man patiko šis užsiėmimas, kad padariau jas net kelias. Su tėvelio pagalba pritaisėme jas prie lango. Aš kiekvieną dieną rūpinausi, kad jose netruktų maisto. Parbėgęs iš mokyklos stebėdavau, kaip mažos zylutės straksi ir lesa maistą.
Kiekvieną dieną paukšteliai keldavo puotą prie mano lango. Aš eidavau pietauti ir žinodavau, kad paukšteliai sotūs ir laimingi. Man smagu, nes žinau, kad pavasarį tie patys giesmininkai man atsidėkos.
Orestas Pilaitis
 
Ir štai atėjo šalta žiema. Tai laikas, kai turime pareigą pasirūpinti paukščiukais, kad jiems pakaktų maisto. Aš kiekvienais metais su tėčiu prie namų pakabiname lesyklėlę ir aš rūpinuosi, kad joje paukščiams netrūktų maisto.
Šią žiemą į mano lesyklėlę kasdien atskrenda būrys paukštelių. Jie dažnai kelia puotą mano lesykloje. Lesa grūdus, duonos trupinius, nekepintas saulėgrąžas. Man smagu matyti, kaip visas būrys paukštukų puotauja lesykloje ir garsiai čirškia taip sukeldami nemenką triukšmą mūsų kieme. Kartais paukščiai net susipeša. Man patinka juos stebėti.
Rytoj ir vėl bus paukščių puota mano kieme!
Martynas Lipnickas
 
Kartą buvo toks paukštelis, vardu Rio. Rio gyveno medyje. Paukštelis lankė mokyklą. Jo mėgstamiausia pamoka buvo dailė, nes jam patiko daryti visokius darbelius.
Rio labai laukdavo svečių. Viena svarbiausių jo švenčių buvo „Paukščių puota“. Šventė vykdavo mokykloje. Per puotą kiekvienas paukštis dovanodavo vienas kitam dovanas. Jie tikėjo, kad, jei padovanosi draugui dovaną, tave visą laiką lydės laimė. Deja, paukštelis neturėjo sėklų, kad galėtų nupirkti dovaną draugui. Vis mąstė ir mąstė, kaip nupirkti dovaną, bet nesugalvojo. Maldavo mamos:
- Prašau, ar galėtum duoti sėklų, man reikia nupirkti dovaną.
- Sūneli, nebūtinai turi ją pirkti, gali ją padaryti, – pamokė mama.
- Ačiū, kad padėjai, – padėkojo mamai Rio.
Paukštelis atsikėlęs anksti ryte pažiūrėjo į kalendorių ir pamatė, kad jau atėjo ta diena – „Paukščių puota“. Kai visi susirinko, mokytoja visus pasveikino. Po to visi pradėjo keistis dovanomis. Rio draugui padovanojo savo rankų darbo dovaną. Draugas labai apsidžiaugė ir padėkojo. Rio taip pat buvo labai laimingas, kai irgi gavo dovaną. Vėliau visi ėjo linksmintis ir šokti. Paukšteliui tai buvo pats geriausias vakaras iš visų. Juk ne piniguose laimė, o draugystėje.
Matas Rapševičius
 
Mokykloje per technologijų pamoką pasigaminau gražią lesyklėlę. Eidamas namo pagalvojau, kur ją pakabinti.
Sumąsčiau ją prisikalti prie palangės. Nekantravau pamatyti paukštį, kuris būtu mano pirmasis lesyklėles svečias. Po savaitės atskrido balandis, aš jį pavadinau Pūkučiu. Man tai atrodė gražus vardas. Visada bėriau į lesyklėlę duonos trupinių.
Man patikdavo lesinti paukščius. Todėl vieną kartą pribėriau į savo lesyklėlę daug trupinių. Pamaniau, jog ne tik Pūkutis atskiris, bet susirinks daug paukščių, kuriuos aš lesinsiu ir mylėsiu. Laukiau gal septynias dienas, bet net Pūkutis nebuvo atskridęs, todėl buvau labai susijaudinęs. Galvojau, lyg jis skradžiai į žemę būtų prasmegęs. Tačiau vieną dieną pamačiau visą pulką paukščių. Juos atsakingai lesinau.
Dovydas Valantiejus
 
Atėjo pavasario vidurys, paukščiai ruošėsi sugrįžtuvių puotai. Jie plušo iki paskutinio prakaito.
Atslinko naktis. Paukšteliai viską sutaisę, prisukę, nuėjo į lovą. Naktis buvo trumpa. Atsikėlę paukšteliai apžiūrėjo, ar per naktį nieko neatsitiko, ar niekas nesugadino jiems šventės. Diena paukšteliams praėjo linksmai, nes žinojo, kad šiandien vakare jų laukia puota.
Vakarėjant paukšteliai paruošė valgį ant stalo, pagamino skanius troškintus kirmėliukus. Pagaliau atėjo vakaras. Prasidėjo ilgai laukta šventė. Linksmai grojo muzika. Prasidėjo šokiai pokiai, žaidimai, visi dūko, vaišinosi vaišėmis. Paskui vieni kitiems daineles dainavo. Jiems ši šventė buvo pati įdomiausia ir smagiausia. Puota vyko iki pat paryčių. Ir aš norėčiau tokioje puotoje sudalyvauti.
Ema Grakauskaitė
 
Kartą seniai seniai gyveno paukščių karalius Sakalas. Paukštis labai norėjo surengti paukščių puotą. Pakvietė savo tarną balandį ir įsakė sukviesti visus paukščius į mano puotą.
Po šiek tiek laiko balandis pradėjo rašyti visiems laiškus:
„Laba diena, kviečiu jus į karaliaus Sakalo puotą šiandien prie didžiojo ąžuolo. Atvykti reikia, kol saulė nusileis.“
Pradėjo ruošti stalus, užsakinėti dainininkus. Galiausiai pradėjo leistis saulė. Susirinko daug visokiausių paukščių. Visi pradėjo švęsti, dainininkai dainavo, kiti – šoko. Puota truko labai ilgai, net iki saulės patekėjimo. Galiausiai visi svečiai pradėjo skirstytis.
Prabėgo mėnuo, atėjo didžiausios ir linksmiausios puotos rinkimai. Visi paukščiai, kurie buvo Sakalo puotoje, balsavo už ją, kiti – už kitas. Baigėsi rinkimai ir vanagas sako:
-          Šių metų puotos nugalėtoju tampa karalius Sakalas!
Karalius ir visi kiti paukščiai labai džiaugėsi. Visi nekantriai laukė kitos puotos.
Aleksandras Kučys
 
Pas mane į lesyklėlę atskrenda zylutės, strazdai, sniegienos. Paukštelius maitinu specialiu maisteliu, duonele, grūdeliais. Dažniausiai juos išgąsdina mano katytė, nes ji mėgsta juos gaudyti.
Mieste nėra labai daug paukštelių, todėl aš važiuoju į sodą, kur galiu pamatyti „Paukščių puotą“. Man patinka fotografuoti, todėl kartu su tėtuku svečius užfiksuojame kadre ir turime daug nuotraukų. Labai dažnai lesyklėlę aplanko margas strazdas. Jis tupi lesykloje ir lesa lesalą.
Sėkmės jums, paukšteliai, žiemos metu.
Šarlotė Špakova