Tarmės

Konkurso „Sukurk pasaką, eilėraštį ar sakmę ir užrašyk tarmiškai“ rezultatai

Dėkojame Saulei Paliulytei ir Emilijai Kulšytei už sukurtas ir užrašytas pasakas tarmiškai. Saulės Paliulytė savo pasaką skaito radijo laidoje „Vakaro žvaigždelė“http://www.zvaigzdele.lt/archyvai/radijo-laidu-archyvas Rugsėjo 20 d. Keliaukime po Dzūkiją.

Mergaičių pasakos:

Pasaka dzūkiška:
Saulė Paliulytė (Rūdiškių gimnazija 5 a kl., 2014 m.)
Konsultavo Rūdiškių m. gyventoja Vida Kupinienė (Trakų r.)
Seno užuolo pasaka
 
Vienų gražų vasaros rytų bernėkas su mergioči, besklausydami paukštukų giesmių, išajo medzian vuogauc. Rinkdami vuogas vaikai užejo užuolų giraitį. Jei nulupo vienų gilį ir pasodzino paciam medzio vidury, cikėdamies, kad iš tos gilukės išaugs dzidziulis užuolas. Ir jei buvo spradiedlivi, ba kitų vasarų atajį medzian rado mažukų ūglukų, katras, saulės pašildzytas ir lietaus palaiscytas, labai graitai sciebės viršun.
Praleke metai, dzešimcys metų. Tas pasodzytas užuolas pasdarė paciu seniausiu už visus medzius. Medzio gyventojai tų užuolų uvožiojo, ba jis buvo šimtamecis ir visų to medzio gyventojų apekūnas. Užuolas pamačydavo visiems, ba turėjo auksinį širdzį.
Vakari aplinkui jį susburdavo žvėrukai ir prašydavo užuolo, kad paporytų kokių nors baikų.
         - Užuole, paporyk mum baikų, – vienu roz paprašė ežukas.
         - Mielai paporysiu, Spygluk.
        - Vienų roz gyveno Snieguolė, ...– pradėjo užuolas.
Žvėrukai klausės baikos ausis ištempį, ba ji buvo labai interesna, ir tas medzio apekūnas mokėjo poryc visokias baikas. Kai jis baigė vienų baikų, lapė Lila paprašė kitos.
         - Gerasis užuole, ar galėtai paporyc kokių baikų apie žvėrukus?
           Užuolas nusdzyvino:
         - Kap jum dar nenusbodo, - tarė nusjuokdamas. – Nu, gerai.
           Kap užuolas baigė poryc ir naujų baikų, žvėrukai jam padziekavojo ir atlygino dainom ir šokiais.
         Bet vienų rytų pasdarė negeras dalykas. To medzio žvėrukai nusgandzį lakiojo ir rėkavo:
         - Ratavokit!!! Ratavokit!!! Ratavokit!!!
Užuolas apsidairis net nusgando – jo namai – medzias - liepsnojo. Ogi pasrodo vriedni bernėkai apsiginklavį lazdom atlėkė medzian ir ciesiu taikymu prilėkį palei dzidziulio skruzdėlyno, be jokios somleinės sunaikino darbšcių skrusdėlytių triūsų ir jas pacias. Jei dar padzegė sausų pernykščių žolį, nemislydami, kad ugnij gali žūc visi medziai, žvėrukai ir visi, katrie gyvi. Užuolas sušaukė žvėrelius.
         - Mes liksim be namų, ...- verkė voverukė Cilė.
         - Kų dabarties darysim? – bėdavojo kiškuciai.
       - Mes nepasduosim! Ratavosim savo namus! Apsispakajykit ir klausykit:
       - Paukštukai, skriskit vandenio! Kiškuciai, lėkit šaukc pamačiu, o visi kici pamačykit gesyc ugnį ir ieškokit vandenio.
Visi stvėrės darbo. Tai nebuvo langva, ale medzio gyventojai nepasdavė ir nepasduos kas benucikt. Jai gins savo namus, ba jiems tai brangiausia vieta an žemės.
Visai nescikėtai pasrodė vaikai su pilnais viedrais vandenio.
         - Valio! – šūkterė žvėrukai, kap vaikai padzėjo užgesyc ugnį.
Viskas buvo labai seniai. Užuolas dar vis gyvas, po jo šakom myli paskavoc ir pasilsėc po ilgos kelionės paukštukai. Užuolas visadu liks medzio ir žvėrukų apekūnas. Cik tai jo dzėka žvėrukai ir medziai gali ramiai gyvenc, ba žino, kad užuolas nevelis jų skriausc.
 
 Emilijos Kulšytės pasaka užrašyta žemaičių tarme (Plungės r.)

                                      Iš kur tas žemaitoku vards?

      Senē senē, ka mūsa pruosenelē da nebova gėmė, gyvena tuokei arklē. No tėi arklē gyvena ne mūsa krašte, vu Ignalinuo. Vėins ūkėninks nusėpėrka anus, i parsėvežė i Žemaitėjė. Vu tėi arklē dar natoriejė varda. Vu ka onėi bova dėdėlē žemė, ta vėsė anus i pradiejė vadėntė žemaiteles. Paskou jau tuo ūkėninka vāks, i vėl ūkėninks, rokaujas su kėtu ūkininku, kad gal rektų tus arklius žemaitokās pavadintė. Tai i dabar anus tēp vadėn!