Marija Butkevičiūtė

 

Tu tarsi aitvaras, pilnas vėjo,
Su kuriuo mūsų vaikystės dienos nuskrieja.

Lietuva, tu esi ta boružė,
Nutūpusi baltoj ievoj.
Tu esi ta žydinti liepa,
Vasara kvepiančioj pievoj.

Tu esi ta garuojanti,
Kvepianti duona,
Padėta ant ilgo skausmo stalo.
Tu esi ta praeities skara,
Gaubianti tautos nelaimes ir vargus.

Tu esi tas jazmino krūmelis,
Išaugęs tėvelio sode.
Tu esi tas alyvų mažas žiedelis,
Pražydęs didingo dvaro kieme.

Tu esi ta balandžio akis,
Panaši į dangaus žydrynę.
Tu esi tas tulpės žiedelis,
Per naktį pražydęs.

Tu esi tas mažas, gležnas,
Numintas žolės stiebelis,
Iš mažo takelio atveriantis
Didį svajonių kelią.

Tu esi ta stiklo šukė,
Nugrimzdusi giliam vandeny.
Tu esi ta bekraštė jūra,
Skalaujanti smėlio kopų krantus.

Tu esi varpo gausmas,
Gaudžiantis iš Gedimino pilies.
Tu esi mūsų išminties knyga,
Atskleidusi praeities tiesą.

Lietuva, tu viena tiek vardų teturi.

lietuva