Kaip eilėraštį rašiau...
 
- A… aš čia niekuo dėta! – mikčiodama ištariau aš. – Jis to manęs prašė. Aš tik norėjau padėti. O jei Linui nepatinka, ką aš parašiau, tegul perrašo, – nenorėjau šitaip Lino įduoti, bet ir jis mane išdavė.
- Emile, tai nėra pasiaiškinimas! Kodėl tu darai kitų vaikų namų darbus? Galima padėti ar mestelti kokią nors mintį... Tačiau padaryti kito namų darbus neatleistina! – įsiaudrinusi kalbėjo mokytoja.
Neturėjau ką pasakyti. Liežuvis tiesiog pynėsi burnoje. Nors ir kaip būtų sunku kalbėti, turėjau kažkaip prisiversti:
- Atleiskite, tamsta mokytoja. Maniau, jog būtent tokios mokyklos ateityje norėtų jis. Sukūriau už jį eilėraštį, nes nenorėjau su juo pyktis. Linas – geriausias mano draugas. Susipykti būtų labai nemalonu… Aš tik stengiausi būti draugiška. Juk jūs visą laiką mokėte, kad reikia būti draugiškiems.
Man pasirodė, jog mokytojos akyse kaupiasi ašaros. Dabar jau ji nebeturėjo, ką pasakyti. Ji atsisėdo ir parašė mums po pastabą. Mes dar ilgai pykdami žiūrėjome vienas į kitą.
Kitą dieną Linas su manimi nesikalbėjo ir manęs net nepastebėjo (ar bent jau apsimetė). Kiekvieną kartą jis manęs laukdavo prie mokyklos vartų ir pasitikdavo. Šiaip ar taip nesupratau, kodėl jis pyko ant manęs. Juk ne aš kalta, jog jis mane įdavė… Nors… aš taip pat jį įdaviau.
Ne veltui sakoma, kad „Draugą nelaimėje pažinsi“.
Rusnė Ulianskaitė
 
Šiandien trečiadienis. Tai paskutinė diena, kai reikėjo sukurti eilėraštį apie ateities mokyklą. Sėdėjau savo kambaryje ir dėliojau mintis. Dar keletas eilučių ir eilėraštis bus baigtas.
Suskambo telefonas. Atsiliepiau ir išgirdau Luko prašymą. Jis dar nesukūrė eilėraščio ir manęs prašė parašyti už jį. Gerai pagalvojęs pasakiau, kad nesutinku. Jis užpyko ant manęs ir padėjo ragelį. Visiškai nenorėjau meluoti mokytojui, nes man nepatinka meluoti žmonėms. Žinau, kad melas visada išaiškėja. Nenorėjau, kad draugas pasinaudotų manimi. Kiekvienas turime savo mintis ir jas reikia išreikšti. Žinojau, kad mano draugas Lukas mėgsta tinginiauti, bet nenorėjau jo palikti bėdoje. Pabaigęs kurti savo eilėraštį nubėgau pas draugą į namus. Jam paaiškinui, kad melas – blogas dalykas. Kai draugas mane suprato, jis papasakojo, kokią įsivaizduoja ateities mokyklą. Ant lapo Lukas užrašė savo mintis, o aš jam padėjau jas surimuoti. Eilėraštis išėjo labai gražus ir skambus.
Laimingas parbėgau namo. Man nereikėjo meluoti ir išsaugojau draugystę.
Simonas Černiauskas
 
Vieną dieną važiavau autobusu iš mokyklos namo ir staiga kišenėje suskambo telefonas. Greitai jį ištraukiau ir perskaičiau: „Labas, Simona, ar galėtum man padėti? Mokytoja uždavė sukurti eilėtaštį, o aš niekaip negaliu jo sugalvoti“.
Tai buvo mano geriausia klasės draugė, todėl norėjau jai padėti, kad nesusipyktumėme. Tačiau galvojau, kokia jai iš to nauda. Aš jai parašiau: „Labas, Ema, aš nenoriu, kad tu supyktum, bet jeigu aš už tave rašysiu, tai tu pati neišmoksi. Kadangi tu esi mano draugė, tai aš tau padėsiu, bet kitaip nei tu įsivaizduoji. Jei nori, galiu tau tik patarti, kaip lengviau sukurti eilėraštį“. Tuojau išsiunčiau žinutę Emai.
Po minutės man vėl suvirpėjo telefonas. Jame buvo parašyta: „Gerai, bent patark“. Dabar aš paskambinau draugei ir patariau, kaip jai geriau ir greičiau sukurti gražiai skambantį eilėraštį.
Kai atėjo vakaras, man graužė širdį. Labai norėjosi, kad draugei pasisektų. Kitą dieną aš stebėjau, kap liūdi Ema. Jau atėjo pamoka, o ji nieko nebuvo sukūrusi, todėl gavo pastabą. Po pamokos priėjau prie savo draugės. Ji apsiašarojusi pasakė:
-          Aš nemoku rašyti eilėraščių.
-          Visada, kai tau nepasiseka, nenuleisk rankų. Bandyk dar kartą ir tikrai pavyks, – paguodžiau draugę.
Po metų Ema pati su malonumu rašė eilėraščius. Jos kūrybą mokytoja siųsdavo į konkursus, todėl džiaugiausi draugės sėkme!
Simona Petrauskaitė
 
Lukas parašė man žinutę ir paparašė, kad parašyčiau už jį eilėraštį!
Aš negalvodama iš karto parašiau: „Labas! Jokiu būdu nerašysiu už tave eilėraščio, o jei mokytoja paklaus ir tu ko nors neatsakysi? Kas tada? Aš suprantu, kad tau sunku rašyti eilėraščius, bet tai tavo namų darbas. Labai atsiprašau, bet taip negalima“. Tai parašiusi paspaudžiau išsiuntimo mygtuką. Trupučiuką sutrikau. Kas, jei jis su manimi nebedraugaus?
Kai atėjau į mokyklą, jis elgėsi lyg niekur nieko nebūtų vakar įvykę. Prasidėjo pamoka. Mokytoja pradėjo kviesti mokinius. Visi perskaitė savo kurtus eilėraščius. Tik Lukas tylėjo. Mokytoja nukreipė akis į berniuką. Lukas pradėjo mintinai deklamuoti savo sukurtą eilėraštį. Jis buvo gražiausias iš visų sakytų!
Reikia pasitikėti savimi, įdėti daug pastangų ir rezultatas gali visus nustebinti.
Gabija Aukštakalnytė
 
Emilė Lino atžvilgiu pasielgė gerai, bet ji turėjo paaiškinti draugui, kaip reikia teisingai padaryti užduotį, o ne atlikti už jį. Aš būčiau pasielgęs panašiai kaip Emilė, nes manau, kad draugams reikia padėti. Taip pat manau, kad tikri draugai turi prisiimti atsakomybę už save. Aš taip pat dažnai prašau pagalbos iš savo vyresniosios sesers ar mamos ir nematau nieko blogo tame. Man taip pat kaip Linui yra sudėtinga rašyti pasakojimus, rašinius, kurti įvairias pasakas. Šiuos darbus darome kartu su mama arba sese. Kartu analizuojame, prieš rašydami kiekvienas sukuriame skirtingus pasakojimus ar istorijas, pasakojame jas garsiai bei išrenkame geriausią pasakojimo variantą ir aš jį užrašau. Tokiu būdu vyksta šeimos bendravimas. Aš džiaugiuosi, kad turiu tokią nuostabią šeimą.
Martynas Lipnickas
 
Jeigu man taip nutiktų, kad geras draugas paprašytų padėti sukurti eilėraštį, tai aš pagelbėčiau. Padėčiau jam išmokti kūrybos. Pamokyčiau rašybos. Paaiškinčiau, nuo ko pradėti. Tik eilėraštį kurtų ir užrašytų pats mano draugas.
Kūryba – rimtas dalykas. Tu jauti kitaip aplink save supantį pasaulį. Turi puikią vaizduotę ir moki fantazuoti. O jeigu tu tokių gebėjimų neturi, tai tenka mokytis to, prašyti kitų pagalbos. Padėti nėra blogai. Mokydamas kitą ir pats daugiau išmoksti. Tik reikia paaiškinti taip, kad draugas suprastų. Pavyzdžiais, paskaityti eilėraščių knygų ir panašiai. Tik negalima atlikti už jį namų darbų.
Tavo atveju, Emile, aš paklausčiau, kodėl Linas su tavim nebenori kalbėti? Gal jam tiesiog gėda? Žodžiu, viską su juo išsiaiškinčiau, be pykčio ir kaltinimų. O dėl savęs nepergyvenčiau. Juk tu, Emile, tik norėjai pagelbėti draugui ir nežinojai sprendimo. Dabar tu jį, manau, turi. Iš klaidų mokomės ir tampame protingesni.
Karolis Giknius
 
Suskambo mano telefonas. Klasės draugas Linas parašė žinutę:
- Gal galėtum man padėti? Ar atsimeni, kad mokytoja uždavė namuose sukurti eilėraštį apie ateities mokyklą. Aš nelabai moku kurti. Gal gali sukurti už mane šitą darbelį?
Aš galvojau, sutikti ar ne. Jei nesutiksiu, gali būti, kad susipyksime ir nebedraugausime. O jei sukursiu, tai gal ir draugausime, bet tuomet mokytojas gali suprasti, kad eilėraštis ne Lino. Todėl išsiunčiau žinutę, kad neparašysiu už jį.
Mokytojas kitą pamoką paprašė Lino perskaityti tai, ką sukūrė. Linas pasakė, kad nieko neparašė ir visa klasė iš jo pradėjo juoktis. Mokytojas liepė jam atlikti namų darbą iki rytojaus. Paskui mokytojas pakvietė savo eilėraštį perskaityti man.
- Valio! – pasidžiaugė mokytojas. – Labai gražiai sukūrei!
Kitą dieną Linas su manimi nei kalbėjo, nei draugavo. Tik vėliau jis suprato, kad reikia pirmiausia pačiam dirbti, o tada ir draugai padės. Galiausiai susitaikėm ir likom draugais.
Tauras Petrauskas
 
Vieną kartą ruošiau namų darbus. Staiga suskambo telefonas. Išgirdau:
- Labas, Benita. Gal gali man padėti? Šiandien mokytoja uždavė namuose parašyti eilėraštį apie ateities mokyklą.
- Gerai. Padėsiu. Tik pirma turiu pabaigti savo namų darbus. Ateik po valandos.
Kai Linas atėjo pas mane, jis tarė:
- Parašyk už mane. Juk žinai, kaip man nesiseka kurti. O aš tuo tarpu pažaisiu su tavo Vanile ir Pipiru.
- Bet taip nesąžininga. Tu niekada neišmoksi rašyti. Jei nori, aš tau padėsiu.
Linas susiraukė tarsi būtų palaižęs citriną, bet neturėjo pasirinkimo. Abu sėdom rašyti. Mano draugas neturėjo jokių minčių. Jis tik dairėsi aplinkui, apžiūrinėjo mano žaliaskarę kalėdinę eglutę, kibino augintinius ir visai nesiruošė kurti. Aš supykau:
-  Jeigu nesiruoši dirbti, gali sau drožti namo!
Linas tik išraudo kaip pomidoras ir atsivertė sąsiuvinį. Kartu mes sukūrėme eilėraštį apie ateities mokyklą.
Berniukas su mano pagalba parašė, kad „Vilties“ progimnazija bus naujame erdviame pastate miesto pakraštyje, kur nesigirdės jokio gatvės triukšmo. Klasėse vietoje suolų, bus minkšti baldai. Laisvai skraidys papūgėlės, žydės daug įvairiaspalvių gėlių, akvariume nardys žuvytės. Vaikai vaikščios su lengvais bateliais ir patogiais rūbais. Mokiniai nebeturės nei vadovėlių, nei sąsiuvinių, nei rašiklių. Kiekvienam vaikui mokytojai užduotis atsiųs į planšetinį kompiuterį. Jas atlikę mokiniai, nusiųs patikrinti. Per gamtos pamokas mokiniai galės staiga atsidurti miške, pievoje, paupyje, zoologijos sode. Per kūno kultūros pamokas galės čiaužyti dirbtinėje čiuožykloje, leistis slidėmis nuo sniego kalno, plaukioti mokyklos baseine. Per dailės pamokas vaikai kurs didelėse dirbtuvėse tikrus paveikslus, lipdys iš molio skulptūras. Muzikos pamokose gros įvairiais instrumentais, dainuos pritariant tikram orkestrui, kurs savo muzikinius kūrinius.
Per pertraukas žais žaidimų kambariuose, galės lauke pasistatyti palapines, tvenkinyje maudysis, maitins antytes. Valgykloje iš anksto užsisakys tik sveiką maistą. Po pamokų niekas neskubės namo, nes mokykloje veiks įvairiausi būreliai.
-                      Ačiū, Benita, už pagalbą. Žinai, visai įdomu buvo kurti kartu su tavimi. Kitą kartą bandysiu pats rašyti.
Kai koridoriuje susitikau kaip jauną mėnulį išsišiepusį Liną, jis pasidžiaugė.
-          Mokytoja mane pagyrė. Dar kartą ačiū tau. Tikrą draugą bėdoje pažinsi.
                                                             Benita Mackevičiūtė
 
Perskaitęs pasakojimą „Kaip eilėraštį rašiau“ supratau, kad Emilija, būdama gera Lino draugė, už jį sukūrė eilėraštį. Šią paslaugą jam padarė, nes nenorėjo susipykti su draugu. Šis „geras darbas“ nedavė gerų rezultatų, kaip tikėjosi abu vaikai. Mokytoja viską išsiaiškino.
Emilės vietoje aš Linui išsiųsčiau ne eilėraštį, o patarlę „Kas skaito, rašo, tas pagalbos neprašo“. Atėjęs į mokyklą, jeigu pamatyčiau piktą Liną, nenustebčiau. Turbūt jau taip yra, kad „darbininkui – tinginys, ne draugas“. Bet jei Linas būtų protingas, suprastų mano posakį, tai yra atliktų užduotį pats. Kitą kartą aš galėčiau Linui patarti, kaip atlikti užduotį, o ne už jį padaryčiau. Tada būtų patenkinti visi. Ir Linas pradėtų geriau mokytis. Vertintų mane kaip draugą ir pagalbininką. Mokytoja taip pat džiaugtųsi savo mokiniais.
Matas Rapševičius
 
Kai ėjau namo iš mokyklos, galvojau, ką veiksiu namuose. Mokytoja buvo uždavusi nemažai namų darbų. Ir staiga suvibravo telefonas, žvilgtelėjau. Geras mano draugas man parašė žinutę: „Sveikas, ar galėtum man padėti?“ Jis manęs prašė sukurti eilėraštį apie ateities mokyklą. Jis dar pasakė, kad, jei aš jam nepadėsiu, tai jis su manimi nebedraugaus. Aš labai nenorėjau prarasti draugo, bet supratau, kad reikia jį pamokyti. Taigi, jam parašiau, kad jis turi būti savarankiškas ir darbus atlikti pats. Jis man nieko nebeparašė.
Kitą dieną susitikome mokykloje. Draugas su manimi net nepasisveikino. Aš taip pat buvau dėl to labai liūdnas. Prasidėjo pamoka ir draugas perskaitė savo kūrinį. Mokytoja jį labai liaupsino. Man širdyje buvo dėl to labai smagu! Kai mūsų žvilgsniai susitiko, jis man nusišypsojo. Supratau, kad draugas jau nebepyksta ant manęs! Kai baigėsi pamoka, jis buvo susimąstęs. Vėliau priėjo prie manęs ir tarė:
-                      Tu buvai teisus, man reikia būti savarankiškam! Dėkui tau už tai, kad nepadėjai man parašyti eilėraščio!
Orestas Pilaitis
 
Aš eidamas iš mokyklos visą kelią galvočiau, kokį eilėraštį sukurti. Kai paskambintų Linas, jam atsakyčiau:
- Gerai, aš jį tau sukursiu, tik su viena sąlyga. Tu turėsi man padėti. Ar galėsi šiandien apie penktą valandą pas mane atvykti?
Kai pamatyčiau baltą mašiną prie mano namų, tai reikštų, kad Linas atvyko. Mes prisėstume prie stalo ir pradėtume rašyti eilėraštį. Pirmiausia aš sukurčiau savo eilėraštį, nes man tai daryti labai sekasi. Tai užtruktų apie penkias minutes. Tada Linas pradėtų sakyti besirimuojančius žodžius, o aš juos užrašyčiau ant lapo. Vėliau jis pasiimtų daug flomasterių ir mes pripieštume daugybę iliustracijų šalia eilėraščio. Piešinius pieštume pagal eilėraščio temą. Dar pačiame gale pasirašytume savo vardus. Taip mes ir sukurtume savo eilėraščius.
Aistis Gvazdauskas
 
Situaciją, į kurią pateko mergaitė ir Linas, vertinčiau labai blogai. Mokykla yra žinių šaltinis, todėl reikia stengtis mokytis iš visų jėgų.
Jeigu aš būčiau mergaitės vietoje, daryčiau visiškai kitaip. Jeigu man skambintų klasės draugas arba draugė ir manęs paprašytų parašyti eilėraštį, tai aš už jį nerašyčiau. Taip sukčiaudamas apgauni mokytoją, save ir klasės draugą. Kai ateis laikas rašyti kitą rašinį, Linas ir vėl nemokės. O tada bus tik dar blogiau, nes laikas eis, o berniukas nemokės kurti. Vaikai eina į mokyklą tam, kad išmoktų rašyti kūrybinius darbus, skaičiuoti, rašyti, dainuoti ir dar daugiau įdomių dalykų. Namų darbai skiriami tam, kad geriau išmoktumėme. Mokytoja vaikams užduoda namų darbus, kuriuos jis pats turi atlikti, o ne kažkas kitas. Geriau atlikti padarant daug klaidų, nei apgaudinėti mokytoją ir save. Mums mūsų mokytoja yra ne kartą sakiusi, kad įdedant didžiules pastangas, galima džiaugtis gerais rezultatais. Linas turėtų stengtis pats sukurti eilėraštį. O mergaitei nereikėjo galvoti, kad, jeigu ji nepadarys tai, ko prašė Linas, jis su ja nebedraugaus. Taip draugai nesielgia.
Manau, čia tiktų patarlė „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi“. O šiuo atveju poelgis buvo labai negarbingas.
Ema Grakauskaitė
 
Sveiki, aš esu Greta. Papasakosiu, kaip aš būčiau dariusi, jei būčiau Emilė.
Mergaitė parašė Linui, nes jam tai buvo labai sunki užduotis. Tačiau pati dėl to kentėjo ir liko kalta. Emilė labai nuliūdo, nes susipyko su draugu.
Jei Emilės vietoje būčiau aš, tai elgčiausi visai kitaip. Jei Linas man parašytų tokią žinutę, aš jam atrašyčiau: „Mielas Linai, aš žinau, jog tu esi labai gabus, todėl išmėgink savo jėgas ir pasistenk parašyti pats. Juk būdamas suaugęs mano galvos ant savo pečių nenešiosi“. Tiesa, jog Linas ant manęs supyktų, tačiau aš tuo nesirūpinčiau, nes žinau, jog jis po kiek laiko atsileis. Linas manęs tikriausiai net nenorėtų klausyti, tačiau aš jį stengčiausi įtikinti, jog jis yra labai sumanus ir gali eilėraštį parašyti pats. Žinau, kad po kiek laiko gaučiau žinutę su tokiu tekstu: „Pavyko! Pavyko! Tu buvai teisi, aš galiu savo jėgomis sukurti puikų eilėraštį. Tiesą sakant, man labai gerai išeina tai padaryti, juk tai visai lengva. Ačiū tau. Tu esi tikra draugė, kad bandai mane įtikinti“.
Linas būtų labai apsidžiauges, kad jis turi tokią draugą. Ir nei vienas nebūtume nukentėję. Berniukas būtų gavęs patį geriausią įvertinimą, nes tai, kas daryta savo galva, tas yra geriausia. Juk geriausias draugas ne visada išmąsto geriau ir ne visada yra teisus. Ne veltui yra sakoma, jog „Mokslo šaknys karčios, o vaisiai – saldūs!“
Greta Radzevičiūtė
 
Aš mėgstu padėti kitiems, ypatingai draugams. Bet tai nereiškia, kad už juos visada turi daryti namų darbus.
Aš Emilės vietoje, gavusi žinutę iš klasės draugo Lino, su kuriuo geriausiai sutariu ir nenoriu niekada pyktis, būčiau pasielgusi taip pat. Juk jis į mane kreipėsi pagalbos. Ir jeigu man lengva rašyti eilėraščius ir taip greitai galiu sukurti linksmą ketureilį, galėčiau parašyti visiems klasėms draugams! Daryti gera kitiems yra labai gera. Nors kartais padarytas gėris ir negrįžta bumerangu. Bet kaip gi nepadėti savo draugui?
Tik draugai ir yra tie draugai, kurie neišduoda draugo. Keista, kad Linas dar net supyko ir nesikalbėjo su Emile. Tikrą draugą nelaimėje pažinsi.
Germantė Rimaitė
 
 

 

Panevėžio „Vilties“ progimnazija
4b klasė
Mokytoja Asta Sakalienė